„Kartais susimąstydavau, kodėl kai kurie žmonės tokie geri man. Man, kažkokiai nepažįstamai panelei iš kažkokios nepažįstamos Lietuvos. Nuvažiavau į Vokietiją ir nieko neturėjau: nei draugų, nei šeimos, nei supratimo. Užtat turėjau supratingumo. Turėjau turėti. O kaip suprasti ir vertinti žmones, kurie tiesiog paglosto ranką ir pasako: „Jei turėsi problemų, kreipkis, aš galiu tau padėti“. Kaip suprasti klasės draugus, su kuriais jau antrą mėnesį (nors laisvai kalbėti nemokėjau) galėjau juoktis iki ašarų?“